Sinchronizuota kardioversija ir išorinė stimuliacija

Pagal MN 135 paramedikas defibriliuoja AID. Sinchronizuotą kardioversiją ir išorinę stimuliaciją atlieka aukštesnės kompetencijos specialistas; paramedikas paruošia pacientą ir įrangą, asistuoja, stebi.

Sinchronizuota kardioversija (nestabili tachikardija su pulsu)

1. Preoksigenacija, vena, sedacija ir analgezija (jei pacientas sąmoningas).
2. Užklijuoti defibriliacijos elektrodus (ir EKG kabelį, jei to reikalauja aparatas).
3. Įjungti SYNC režimą ir įsitikinti, kad žymekliai atsiranda ant kiekvieno R dantelio, ne ant T bangos.
4. Pasirinkti energiją (prieširdžių virpėjimas – 200 J; PSVT ir plazdėjimas – 70–120 J; monomorfinė skilvelinė tachikardija – 120–150 J), įkrauti, sušukti „Visi nuo paciento!“.
5. Laikyti nuspaudus iškrovos mygtuką, kol aparatas sulauks R dantelio ir iškraus.
6. Prieš kiekvieną kitą iškrovą SYNC įjungti iš naujo – dauguma aparatų po iškrovos grįžta į įprastą defibriliacijos režimą.

Išorinė širdies stimuliacija

1. Užklijuoti defibriliacijos elektrodus (geriausia priekis–nugara) ir EKG elektrodus.
2. Įjungti PACER režimą, nustatyti dažnį 60–80 k./min.
3. Sąmoningam pacientui – sedacija ir analgezija: procedūra skausminga.
4. Srovę didinti nuo 0 po 5–10 mA, kol po kiekvieno stimuliatoriaus smaigalio atsiras platus QRS su priešingos krypties T banga – elektrinis pagavimas (dažniausiai ties 50–100 mA).
5. Patikrinti mechaninį pagavimą: čiuopti pulsą šlaunies arba stipininėje arterijoje ir stebėti SpO₂ bangą; srovę nustatyti apie 10 % virš slenksčio.

Juostelės